maktelti

màktelti, -i, -ėjo žr. maktelėti: 1. Maktelk, mergele, tik šį stiklelį Šn. Jis tik màktelė[jo], ir nėr Grš. Katė pelę màktelėjo, ir nė šlapia ant tos vietos neliko VšR. 2. Jis gavo saldainį – greit màktelėjo į burną Bgt. 3. Advokatas klausėsi taip įdėmiai, smakrą parėmęs ranka ir tik retkarčiais galva makteldamas, lyg sakytų: „Gerai, gerai“ rš. 4. Kai màktelsiu per dantis, tai žinosi, kad niekų nereikia šnekėti! Km.